Erdvėlaikis yra nesąmonė

[Snukis]

Klaidinga nuostata, kad negalima vertinti objektyviai. Objektyviau už laiką nieko nėra...

Iš "Laiko esmės" pateiktas sakinys nekalba apie vertinimą objektyviai, kaip tamsta išvedi "nuskindamas" sakinio esmę. Ten pasakyta, kad laiką negalima vertinti, kaip objektyviai egzistuojantį. Vertinimas objektyviai (ar subjektyviai), reiškia viena – o "objektyviai egzistuojantis", reiškia visai kitą pasakymą! Taigi tamsta iškraipydamas pateiktą sakini, išvedi visą teoriją, apie tariamai „realiai egzistuojantį“ laiką.

Taip - mano klaida, kad nedarašiau žodžio "egzistuojantį". (Bliamba! Priminkit man užmušt tą, kuris sugalvojo automatinį autokorektoriaus įsijungimą) Bet... Jei jau darašei ir po to sekantį sakinį, kurio prasmė ir yra ta, kad laikas objektyviai egzistuojantis ir nėra nieko labiau už jį objektyviai egzistuojančio arba trumpiau - Objektyviau už laiką nieko nėra. Visas mano tekstas einantis toliau kaip tik ir aiškina, kad tik mūsų matavimai/skaičiavimai/vertinimai yra subjektyvūs ir tai neįtakoja laiko objektyvaus egzistavimo. Kam tiek triukšmo? Ar paprasčiau - nesupratai parašyto teksto esmės?

Kaip ne keista, keistuolis net nemėgina ką neigti! Reikia jums "laiko"- turėkitės.

Keistuolis nerašė straipsnio apie tai, kad JO NUOMONE laikas neegzistuoja objektyviai, t.y. neigė, kad laikas yra neobjektyvus? "Objektyvus" nelygu "objektyviai egzistuojantis"? Ir ypač kalbant apie laiką, kai žodis "egzistuojantis" reiškia laiko sąvoką. Taip - aš daug kur trumpinau, vadovaudamasis šiuo paprastu principu, kad neverta rašinėti "Laikas objektyviai egzistuojantis", nes tai reiškia "laikas objektyviai laike". Vienoj vietoj neteisingai nutrumpinau - mea culpa, mea maxima culpa...nors nekurie tai gali traktuoti kaip mano "krikščioniškumą", bet kam tiek triukšmo dėl to, kad paprasčiausiai nesupratot likusio teksto?

Kaip aš galėčiau jums uždrausti suprasti pasaulį taip, kaip jums smagiau? Na, o už pamokymą, kas yra objektyvu ir kas yra subjektyvu, greičiausiai atsidėkos "Nežiniukas".

Tai jei jau pripažįsti, kad kiekvienas turime savo subjektyvią nuomonę, tai prie ko čia kažkokie atsidėkojimai?

Mane visada stebino, kai kiti žmonės staiga pradeda man aiškinti, kaip aš galvoju. Ir lieka visiškai neaišku, kodėl jie drįsta man aiškinti, ką ir kaip aš mąstau? Sakau, gal tai elemetaraus gėdos jausmo stoka?

Vėl - jei jau pripažįsti nuomonės subjektyvumą, tai neturėtum stebėtis, kad ją kažkas laiko klaidinga ir, tuo labiau - paaiškina kodėl? Kam tos frustracijos? Paaiškinau kodėl ta Keistuolio nuomonė yra klaidinga. Kodėl aš dėl to turėčiau susigėsti? Dėl to, kad nesupratai toliau sekančio teksto?

Na čia tai net liežuvį vos nenurijau, taip išsižiojau!
Teiginys: "priežastis niekada nebus prieš pasekmę", yra tikra akademinė bomba!

Nu jei su žirneliais ir majonezu tai gal ne taip baisu O, kad priežastis niekada nebūna prieš pasekmę, tai matau, jog tikrai tai atrodo jums visiems naujiena:

Mėginkim susigaudyti kaip tamsta sugebėjai viską apversti aukštyn kojom... Jei „nužudytas žmogus - priežastis“, kaip tamsta sakai, tai tamsta sukeiti vietomis pasekmę su priežastimi. Tai jau Nobelio premijos vertas dalykas.

Labai blogas mėginimas Niekam tikęs, nes eina juk paaiškinimas, kad mes neturim pradinio laiko taško - laikas begalinis. Taigi vieną konkrečią priežastį galim pasirinkti bet kada (begalybėj), kad ir nuo žmogžudystės, nesprendžiant vištos ir kiaušinio lygio problemų. Pasekmės, kaip pripažįsti, gali būti visokios, daug ir begalinės, kaip ir mūsų užsiduota priežastis. Tai dar vadinasi - laisvai pasirenkama atskaitos sistema. Ir jokios pasekmės prieš priežastį nėra, nes tik nuo jos skaičiuojame ir ji (pasirinkta priežastis) tęsis begalybę, kaip ir prieš ją yra begalybė, bet tai tik mūsų pasirinkta atskaitos pradžia.

Pats faktas, kad „nužudytas žmogus“, yra vien nužudymo fakto pasekmė. Pirmapradė žmogaus buvimo priežastis yra gimimas, kuris sugeneravo pasekmę – gyvenimą.

Nu čia daeisim taip iki speermatozoidų, paskui iki Darvinizmo, paskui išvis - iš kur visa tai...pirmapradizmo... Pasaka be galo. Juk ir kalbam apie begalinį laiką. Dar kartą kartoju, kad tokia buvo pasirinkta atskaitos pradžia, nesigilinant į tai kokioj valstybėj, kokioj planetoj ar galaktikoj tai įvykdyta. Elementariai - pasirinkta pradžia. Ir ji yra priežastis toliau einančių pasekmių. Pasekmės negali atsirasti prieš priežastį. Konkrečiai su nužudymu - negalima areštuoti ir net įtarti nužudžius kažką, kažko, kol žmogžudystė neįvyko. Kažkokios problemos tokį elementarų dalyką suprasti?

Manau, kad tai pakankamai ryškus pavyzdys, parodantis priežasties išsekimą savo esmėje per vyksmą. Tikiuosi, kad tamsta aiškiau, jog sukeitei pasekmę ir priežastį vietomis. Nes „nužudytas žmogus“ nėra priežastis, ir yra vien nužudymo pasekmė. Iš tos klaidos sekančios išvados, tikrai neišlaiko kritikos.

Auksčiau paaiškinau jau kas kaip. Kaip ir apie priežastį - Kada "išsenka"= nustoja egzistuoti žmogžudystė? Kiek laiko turi praeiti, kol ji "išsenka" ir tampa "nebežmogžudyste"? Kuo "baigiasi" žmogžudystė? Atgaivinimu? Ar visgi "neišsenka"? Čia beveik nevartojau matematinių dalykų, kuriuos gali daug kas nesuprasti. Vartojau išskirtinai logines sampratas. Priežastingumo principas yra pagrindinis ne tik pasaulio suvokimo/tyrimo/vertinimo principas moksle, bet tai ir logikos pagrindas - priežastis jei jau norit. Formaliosios logikos dalis - dedukcija, yra grynai priežastingumo principo taikymas. Kitos logikos dalys irgi niekaip tam neprieštarauja, nes negali prieštaraut. Kodėl kyla jums problemos su elementaria logika?

Vėl šovė įdomi mintis:
kažina ar Snukis kada nors
pripažįsta savo klaidas?

Tiesiog neatsistebiu, koks
išvirkščias šito krikščioniško
pasaulio mąstymas!

Būtų labai malonu, jei tamsta sugebėtumėt logiškai paaiškinti iš kur taip tamstai susivaideno, kad mano klaidos ir krikščioniškas pasaulis kažkaip susiję. Ar čia tiesiog - tamstai per stambaus kalibro mintis pataikė?

[Nežinukas]

.
Tamsta, apie ką čia? Va čia:

...neverta rašinėti "Laikas objektyviai egzistuojantis", nes tai reiškia "laikas objektyviai laike"...

Ir kaip tas „tai reiškia“ pasireiškia?

O čia apie ką? Va čia:

... priežastis niekada nebūna prieš pasekmę (…) Ir jokios pasekmės prieš priežastį nėra…

Tai būna priežastis prieš pasekmę ar nebūna, kaip tamsta manai?

Gal tai kaip čia:

...vieną konkrečią priežastį galim pasirinkti bet kada (…) mūsų užsiduota priežastis. Tai dar vadinasi - laisvai pasirenkama atskaitos sistema.

Vadinasi, kol aš nepasirinkau pasaulio, jis ir neegzistuoja – tiesiog genialu.
Čia Nobelio premijos per mažai!

Taip ir maniau, Snukis
niekada nepripažįsta savo klaidas!

 

 

 

 

Tiesiog neatsistebiu,
koks išvirkščias šito krikščioniško
pasaulio mąstymas!

Būtų labai malonu, jei tamsta sugebėtumėt logiškai paaiškinti iš kur taip tamstai susivaideno, kad mano klaidos ir krikščioniškas pasaulis kažkaip susiję. Ar čia tiesiog - tamstai per stambaus kalibro mintis pataikė?

Tamsta gyveni krikščioniškame pasaulyje, ar nežinojai? O kai vaidenasi, logikos nėra. Tad jei kam vaidenasi, reikia žegnotis. Bet man žegnotis nevalia. O pagal priežasties – pasekmės dėsnį, kaip tamsta sakai, pagal priežasties pasirinkimą, man niekada nesivaidena, nes aš žegnotis negaliu, todėl pasirenku priežastį, kuri vadinasi: nesivaidena..! Matai ir aš sugebu viską apversti aukštyn kojom, pasekmę sukeisti su priežastimi, ir iš to išvesti begalinį laiką - taip net idomiau!

Galėčiau žegnotis, pasirinkčiau kitą priežastį.

Ir tai būtų naujas šio pasaulio atskaitos taškas!

 

 

 

 

Na, ar aš ne genialus!?

[Snukis]

Tamsta, apie ką čia? Va čia:

...neverta rašinėti "Laikas objektyviai egzistuojantis", nes tai reiškia "laikas objektyviai laike"...

Ir kaip tas „tai reiškia“ pasireiškia?

Tamsta pasirodo nežinote žodžio "reiškia" prasmės. Jei po kažkokios frazės ar vieno žodžio, net nebūtinai įrašytų kabutėse, yra parašytas žodis "reiškia", o po jo seka kita frazė arba žodis, vadinasi jie yra tapatūs, lygus, REIŠKIANTYS tą patį. Ar dabar pakankamai aišku?

O čia apie ką? Va čia:

... priežastis niekada nebūna prieš pasekmę (…) Ir jokios pasekmės prieš priežastį nėra…

Tai būna priežastis prieš pasekmę ar nebūna, kaip tamsta manai?

Dar sykį - Mea culpa, mea maxima culpa! Neapsižiūrėjau - suklydau dar kartą - faktas! Turėjo būti "pasekmė niekada nebūna prieš priežastį". Greitai stengiausi atsakyt, o gavosi... Suklydau parašydamas, bet vėliau ir anksčiau, visada aiškinau, kad negali būti pasekmės prieš priežastį. Klaidų pasitaiko visiems. Nesu neklystantis, tuo labiau, kad jau senokai nerašinėjau forumuose ir plius - ilgų postų.

Gal tai kaip čia:

...vieną konkrečią priežastį galim pasirinkti bet kada (…) mūsų užsiduota priežastis. Tai dar vadinasi - laisvai pasirenkama atskaitos sistema.

Vadinasi, kol aš nepasirinkau pasaulio, jis ir neegzistuoja – tiesiog genialu.
Čia Nobelio premijos per mažai!

Hmmm... Tamsta neturite supratimo ne tik apie žodžių ar frazių reikšmes, bet ir apie atskaitos sistemų pasirinkimą... Na tai - suprantama. Moksliniai terminai yra sudėtingesni nei šiaip kalbėjimas. Atskaitos sistemų pasirinkimas nėra būtinai pasaulio pasirinkimas, nes taskaitos istemą pasirenki objektyviai egzistuojančiame pasaulyje. Atskaitos sistema tik subjektyviai atriboja tam tikrą dalį to pasaulio. Atskaitos sistema gali būti bet kokia - priklausomai nuo to kokiu tikslu ji pasirinkta, kam ji reikalinga. Pvz. per Grinvičo observatoriją einantis dienovidinis pasirinktas laiko matavimo atskaitos sistema Žemei, tačiau kiekvienoj laiko juostoj (suskirstymas irgi yra atskaitos sistemų pasirinkimas - sutartinis dalykas) yra savi centrai, kurie atlieka atskaitos sistemos pradžios funkciją. Begalybėj gali tų sistemų pasirinkt kiek nori ir kokių nori - tai nepakeis tavo pasaulio egzistavimo. Iš kitos pusės - aš jau rašiau, kad vienam forume buvo aptarta tokia tema: "Ar yra pasaulis kuriame nesu Aš". "Aš" reikia suprasti, kad tai kiekvieno atskiro individo savęs suvokimas. Ta prasme, kad niekas negali iki savęs suvokimo teigti, kad pasaulis buvo, lygiai kaip ir po savo mirties - kad pasaulis vis dar yra. Šia prasme kievienas individas savo gimimu, savęs suvokimu pasirenka atskaitos sistemą - savo pasaulį. Kurioj vietoj čia tariamas genialumas? Tai tikrai nėra naujiena šiam pasaulyje. Nenaujiena tai dar nuo senovės filosofų laikų, o tamsta čia kažko puolat, nervuojatės, ikrus mėtot...

Tamsta gyveni krikščioniškame pasaulyje, ar nežinojai?

Ne - nežinojau ir tikrai pasaulis, kuriame gyvenu, smarkiai nekrikščioniškas. Nors krikščionių yra jame didžiausia "bendruomenė", bet jei sudėjus visas kitas religijas/tikėjimus/kultus į krūvą, tai krikščionys sudarys mažumą. Reiškia - pasaulis tikrai nekrikščioniškas.

O kai vaidenasi, logikos nėra. Tad jei kam vaidenasi, reikia žegnotis. Bet man žegnotis nevalia.

Tikrai - tamstai su logika problemos... Pripažįsti, kad kam vaidenasi, tai REIKIA žegnotis, o tau tik NEVALIA, BET visgi - REIKIA. Pabandyk žegnotis - gal nieko neatsitiks arba logiškai mastyt pradėsi (netikiu, kad padės, bet pabandyk ) Manau, kad tamstai bent jau neskaudės
Nu aš suprantu, kad tamstai sukėliau siaubingą euforiją padarydamas kelias klaidas, kurias ir pripažinau, ir paaiškinau ką turėjau omenyje iš tikrųjų. Ačiū už pastebėjimą visų pastebėjusių ir bedusių pirštu mano Snukį į tas klaidas, bet kam taip nusišnekėti:

O pagal priežasties – pasekmės dėsnį, kaip tamsta sakai, pagal priežasties pasirinkimą, man niekada nesivaidena, nes aš žegnotis negaliu,

Priežasties ir pasekmės dėsnio kaip ir logikos šitam pasisakyme nerasta. Pirežasties pasirinkimo irgi nėra. Tėra tik kvailas teiginys, kad tamstai neva nesivaidena, nes neva negali žegnotis. Aukščiau teigei, kad tiems kam vaidenasi REIKIA žegnotis, bet tamstai TIK NEVALIA. Tačiau tai nereiškia, kad tamstai NEREIKIA. Taip pat ir su tuo, kad NEGALI - tai taip pat nereiškia, kad NEREIKIA. Tamstai išlieka REIKIA (BŪTINA) žegnotis, nors ir NEVALIA ar NEGALI. "Reikia" nėra priežastis "nevalia" ir"negali", o "nevalia" ir"negali" nėra pasekmė "reikia". Reikia tamstai žegnotis, tik dėl tamstos neįgalumo ar dar kažkokių kitų priežasčių tamstai nevalia ar negali.

todėl pasirenku priežastį, kuri vadinasi: nesivaidena..!

Gera nuomonė apie save - sveikatos šaltinis. Bet tik ne psichinės sveikatos. Priežastį gali pasirinkti objektyviai egzistuojančiame begaliniame pasaulyje - faktiniame pasaulyje, bet, kad tamstai nesivaidena - nėra faktas. Greičiau yra atvirkščiai - tamstai vaidenasi, kad nesivaidena.

Matai ir aš sugebu viską apversti aukštyn kojom, pasekmę sukeisti su priežastimi, ir iš to išvesti begalinį laiką - taip net idomiau!

Taip - pritariu, kad nesamonių daug prišnekėjai.

Galėčiau žegnotis, pasirinkčiau kitą priežastį.
Ir tai būtų naujas šio pasaulio atskaitos taškas!

Ne - tai būtų tik tamstos ligos komplikacijos, bet ne priežastis ar pasaulio atskaitos taškas.

:twisted: Na, ar aš ne genialus!?

Mano medicinos žinios pernelyg kuklios tai įvertinti, bet, kad tamstos liga nėra "genialumas" galiu patvirtinti.

[Nežinukas]

Galėčiau žegnotis, pasirinkčiau kitą priežastį.
Ir tai būtų naujas šio pasaulio atskaitos taškas!

Ne - tai būtų tik tamstos ligos komplikacijos, bet ne priežastis ar pasaulio atskaitos taškas.

Na, ar aš ne genialus!?

Mano medicinos žinios pernelyg kuklios tai įvertinti, bet, kad tamstos liga nėra "genialumas" galiu patvirtinti.

Žmogau, ar nepastbėjai,
kad iki šiol čia mes kalbėjomės
apie erdvėlaikį, o ne apie mediciną?

 

 

 

 

Tad ir pasisakyk tuo
erdvėlaikio klausimu, jei gali.

[Snukis]

Žmogau, ar nepastbėjai,
kad iki šiol čia mes kalbėjomės
apie erdvėlaikį, o ne apie mediciną?
Tad ir pasisakyk tuo
erdvėlaikio klausimu, jei gali.

Sunku įžvelgti pagrindinę temą, ypač jei oponentai diskusijoje apie erdvėlaikį kaip argumentą naudoja žegnojimosi negalėjimą. Gal pradžiai išbandyk pats pakalbėti apie erdvėlaikį, o ne apie asmeninius dalykus.
Apie erdvėlaikį ir laiką aš nuolat rašiau ir tai užima didžiausią mano pasisakymų dalį. Taip - paskutiniuoju metu teko aiškinti normaliems žmonėms ir be aiškinimo suprantamus dalykus, bei taisyti savo klaidas, apsižioplinimus, vietoj diskusijos - prieštaravimų ar patikslinimų mano išsakytiems dalykams. Suprantu, kad ne visi tai pajėgia padaryti, bet jei jau nesugebi - geriau nesikišti nei vaizduot protingą.

[Snukis]

Grįžtant prie temos. Nors paskutinai pasisakymai buvo daugiau asmeniškumams skirti, bet visgi jie ne visai nukrypo nuo temos. Esmė ta, kad mano nesutikimas su "laiko esme" išsakytais teiginiais buvo išskirtinai dėl laiko suvokimo ir atskyrimo. Mano kritikos esmė buvo ta, kad Keistuolis net ir teisingai teigdamas, kad erdvėlaikis yra nesamonė, bet iš esmės remiasi "Einšteinišku" laiko suvokimu - Jei Einšteinas neteisus dėl erdvėlaiko (erdvėlaiko objektyviai egzistuojančio nėra) tai ir laiko nėra. Taip pripažįstamas tik vienas laiko supratimas - įrodyti, kad jis nematerialus ir taip paneigti jo buvimą. Tačiau laiko materialumas ar nematerialumas neapsprendžia jo buvimo. Taip mes lyg ir nukrypome nuo pradinės temos, bet... Nukrypome teisinga linkme Visų pirma dėl to, kad laikas pradėtas nagrinėt kaip atskiras objektas nesiejamas su erdve ar nesamoningu dariniu - erdvėlaikiu. Apie kokybių skirtumą ir bandymą vertinti kiekybiškai jau rašiau. Atskyrimas laiko nuo erdvės ir "išardymas" nesamoningos konstrukcijos "erdvėlaikio" tik padeda geriau suvokti tiek laiką, tiek erdvę ir kaip jie gali būti susiję. Kaip sakiau - laikas nepriklauso nuo nieko, bet erdvė ir visa kita priklauso nuo laiko. "Einšteiniškas" manymas, kad laikui ir erdvei tinka tie patys dėsniai, taisyklės ir metodai kaip tik ir įnešė didžiausią painiavą (jau nekalbant apie marazmus moksle). Šiek tiek matematikos... Garsiosios formulės, kur "Einšteino teorijoj" laikoma viena iš kertinių dėl šviesos greičio pastovumo c=(l/Г)/(t/Г) kur Г- Lorenco-Fitzdžeraldo koeficientas dar kartais vadinamas Einšteino koeficientu, nes neva Einšteinas suteikė jam naują prasmę... Čia dėl to yra kuriozas, nes Einšteinas neturėjo supratimo iš kur ir kam tas koeficientas buvo sugalvotas, bet labai plačiai naudojo "savo" teorijoj. Kolkas palikim tą kurioza kiek nuošaly.. Esmė ta, kad pasirodo šviesos greitis yra funkcija ilgio, kuri yra funkcija šviesos greičio, laiko funkcija, kuri yra irgi šviesos greičio funkcija ir ilgio funkcija bei savo paties funkcija ir taip iki begalybės, savo paties funkcija, kuris yra šviesos greičio funkcija... ir taip iki begalybės, padalinta iš laiko, kuris yra funkcija ....ir vėl iki begalybės... Ir tai pasirodo turi gautis konstanta! Neteko sutikti nei vieno matematiko, kuris bent pabandytų paaiškinti šitos situacijos nesamoningumą. Tačiau būtent ši formulė ir yra pretekstas "Einšteinui" susieti viską į erdvėlaikį, t.y. priimant už gryną pinigą, kad laikas yra ilgio funkcija ir atvirkščiai, ir dar abiejų jų santykio funkcija, ir taip vėl iki begalybės. "Dvynių paradoksas" buo sugalvotas norint parodyt, kokia nesamonė gaunasi laikantis tokios idėjos, bet... Čia reikėtų nukrypti smarkiai į psichiatriją, norint išsiaiškinti kodėl akivaizdi nesamonė paverčiama moksliniu atradimu. Ir tai - ne vienintelis atvejis! Kvantinėje mechanikoje, kurios tėvu vadinamas tas pats Einšteinas, yra keletas probleminių dalykų, kuriuos aiškinant gaunasi akivaizdus prieštaravimas "Einšteino reliatyvumo teorijai". Šiaip jau iki šiol niekas neranda ryšio (patvirtinimų viena kitos) tarp kvantinės mechanikos ir "reliatyvumo teorijos", nors pirmuosius straipsnius tas pats žmogus (Einšteinas) nusiuntė į tą patį žurnalą, tą pačią dieną, tuo pačiu siuntiniu. Tik prie straipsnio vėliau priskirto prie SRT, Einšteinas prirašė: "Jei bus vietos" (čia irgi įdomi istorija su kupeta kuriozų rodančių, kad Einšteinas buvo visiškas mulkis nesuprantantis ką spausdino). Taigi gaunant prieštaravimus "reliatyvumo teorijai" kvantinėje mechanikoje yra toks posakis: - "Užsičiaupk ir skaičiuok!". Reikalas tas, kad pagal skaičius, nežiūrint ką jie reiškia, viskas galutiniame rezultate susieina ar bent jau griežtai neprieštarauja. Kuriozas šios situacijos yra tas, kad mes ir dabar galim matyti kaip viskas gaunasi skaičiukais, bet yra totali nesamonė realybėj. Paimkim bet kokį fantastinį filmą... Ten skraido su reaktyviniais varikliais po tolimiausią kosmosą... Kompiuteriais viską labai realistiškai surenderiuoja... Bet realybėj, tai su jokia raketa nenuskrisi net iki Saulės sistemos ribų - kuro neužteks ir šiaip nesusipratimas visiškas, bet skaičiukais viskas gaunasi - gražu! Taigi - skaičiukai dar ne viskas! Todėl, nesinaudojant psichiatrija, galim teigti tik viena, kad Einšteinas pernelyg pasitikėjo matematika (geometrija) ir tiesiog nepamatė, kad tai neatitinka realybės. Bet realybė dar blogesnė - Einšteinas nemokėjo ir matematikos . Todėl jam ir gaunasi, kad laikas gali priklausyt nuo ilgio ir greičio, bei atvirkščiai ir t.t. ir pn.. T.y. laiką galima keisti, galima tampyti (taip ir vadinasi “Einšteino teorijoj” - laiko susitraukimo formulės), gali būti skirtingi laikai (tarkim Mėnulyje ir Žemėje ar net tarp TAVĘS ir monitoriaus į kurį dabar žiūri, nes atstumas nors ir menkas yra), skirtinga laiko tėkmės sparta (teigiama, kad dangoraižio viršutiname aukšte laikas eina greičiau nei apatiniuose aukštuose, mažai bet greičiau) ir t.t.. Kam toks ilgas “lyrinis” nukrypimas? Kuo čia dėtas Keistuolis ir mano nesutikimas su juo? Nukrypimas turėtų būt ilgesnis jeigu gilintis į visas svarbias detales visų nesamonių, kurias pripaisė “Einšteinas” (kabutėse - dėl jau šiek tiek paaiškintų priežasčių, nes ne Einšteinas visa tai iš tikrųjų sugalvojo), o Keistuolio nuomonė apie laiką iš esmės nesiskiria nuo “Einšteiniškos”. Pagal “Laiko esmę” irgi gali būti skirtingi laikai, skirtingos spartos laiko tėkmė (subjektyvus vertinimas laiko) ir t.t. - tas pats kaip ir pas “Einšteiną”, nes laikas :Laiko esmėje” nėra objektyviai egzistuojantis, t.y. - galimi visokie išsidirbinėjimai su juo. Aš sakau, kad to negali būti, nes laikas yra objektyviai egzistuojantis (trumpiau būtų - objektyvus, t.y. nepriklausantis nuo jį matuojančio, stebinčio ar vertinančio subjekto. Bet mano trumpinimai būna daugeliui sunkiai suprantami, na ir apsižioplinu - suklystu berašinėdamas kartais ) ir niekas jam jokios įtakos neturi. Laikas įtakoja viską, o jo - niekas. Iš čia mano žadėtasis didžiausio (mano manymu, bet galėsit įvertint ir patys) patentuoto debilizmo atvejis, besitęsiantis jau daugiau nei dešimtmetį:

[Snukis]

Paprastai ginčuose su Einšteino garbintojais ir pasekėjais visada atsiremiama į Wikipedios straipsnį, kuriame visas (taip manoma) PARODYTA ir ĮRODYTA koks Einšteinas teisus ir kaip tas laikas galimai tampomas, t.y. priklauso nuo kažko. Šiaip čia vėl reikia nukrypti… Pasaulyje vyraujantys Einšteino šalininkai dažnai vadinami genijais kaip ir pats Einšteinas - proto bokštais, t.y. protingais žmonėmis. Tikrai - jie suvokia, kad reikia kažkaip vizualiai parodyti ir taip įrodyti Einšteino teisumą. Bet tuo j protingumas ir baigiasi, nes toliau jau reikia psichiatrijos psecialistų įvertinimui tam ką jie daro:
Pažiūrėkim šituos dalykus:
https://en.wikipedia.org/wiki/Time_dilation
o ypač dabar sutelkime dėmesį į štai šitą stebuklą (apačioj straipsnio iš aukščiau esančios nuorodos), kuris yra patentuotas (autorinės teisės uždėtos, nes britannicoj buvo identiškas, bet šiek tiek kitoks irgi kopyraitintas):
https://en.wikipedia.org/wiki/File:Time_dilation02.gif

Kaip manote - Ar čia tikrai įrodoma ir parodoma, kad nuo greičio priklauso laiko tėkmės sparta? Tikrai čia viskas atitinka realybę? Skeptikų forume (jei kas ten kada nors nuklydo) aš siūliau pastatyt porą bokalų alaus tam kas parodys (paaiškins) koks iš tikrųjų čia yra sunkiojo debilizmo pasireiškimas Iki šiol negirdėjau, kad būtų atsiradęs kas nors, nes nu tai jau būtų pašalinta dėl neapsakomos gėdos. Todėl nesiūlysiu jums alaus pastatyti - tiesiog savo ir kitų malonumui pabandykite pamatyti kokio riebumo makaronai ir kiek kartų yra užvynioti eiliniam šios nesamonės žiūrovui. Paskui gal panagrinėsim kitas minėto straipsnio nesamones

[Keistuolis]

Kaip manote - Ar čia tikrai įrodoma ir parodoma, kad nuo greičio priklauso laiko tėkmės sparta? Tikrai čia viskas atitinka realybę?

Atsakymas visiškai aiškus. Nuo vidinių procesų sulėtėjimo dėl pagreičio judančiame objekte lyginamosios erdvės atžvilgiu, jokia laiko sąvokos esmė nesikeičia. Nes sulėtėja procesai, o ne kažkoks „laikas“, kaip toks...

Taip Anubis sveria Huneferio širdį:


Idomu, ar Huneferio širdies svoris
priklausomas nuo pagreičio?

Esmė ta, kad mano nesutikimas su "laiko esme" išsakytais teiginiais buvo išskirtinai dėl laiko suvokimo ir atskyrimo. Mano kritikos esmė buvo ta, kad Keistuolis net ir teisingai teigdamas, kad erdvėlaikis yra nesamonė, bet iš esmės remiasi "Einšteinišku" laiko suvokimu - Jei Einšteinas neteisus dėl erdvėlaiko (erdvėlaiko objektyviai egzistuojančio nėra) tai ir laiko nėra. Taip pripažįstamas tik vienas laiko supratimas - įrodyti, kad jis nematerialus ir taip paneigti jo buvimą.

Tai gal, kad ne. Keistuolis vadovavosi teiginiu, kad jei laiko nėra, tai ir „erdvėlaikis“ yra nesąmonė. Keistuolis vadovavosi labiau kauniškio Hermano Minkovskio (Hermann Minkowski) išvedžiojimais, nei Einštaino plagiatais.

Trumpai tariant, jei laiko tikrai nėra, tai daugiau nei šimtą metų Minkovskio dėka pasaulio akademikai tarškia apie kokį tai erdvėlaivį nesąmones. Gal čia greičiau reiškiasi beprotiškas noras pasirodyti protingesniu už pačią natūrą, išvedžiojant taip vadinamas ne euklidines geometrijas... Tame tarpe ir tariamo „erdvėlaikio išlinkimus“.

Tik bėda, klaidingos prielaidos negali sugeneruoti teisingas išvadas.

Taigi, kol neišgvildentas konkretus „laiko pasireiškimo“ klausimas,
visi kiti išvedžiojimai apie „erdvėlaikį“, kokie jie bebūtų, neturi jokio pamato.

Tai va, klausimo esmė yra:

- Jei laikas egzistuoja – kaip ta „egzistencija“ pasireiškia?
- Jei laiko nėra – kas tada?

[Snukis]

Atsakymas visiškai aiškus. Nuo vidinių procesų sulėtėjimo dėl pagreičio judančiame objekte lyginamosios erdvės atžvilgiu, jokia laiko sąvokos ėmę nesikeičia. Nes sulėtėja procesai, o ne kažkoks „laikas“, kaip toks...

Tai vat čia ir bėda, kad konkrečiai tau kap tik ir neaiškus - neteisingas atsakymas. Kokia proga turi sulėtėt vidiniai procesai? Iš kur tai ištraukta? Kokios "lyginamosios erdvės"? "Einšteino teorijoj" nėra jokių "lyginamųjų erdvių" kaip ir niekur kitur. Ne edvė čia sulyginama, o "parodomas" laiko sulėtėjimas, nors turėtų būti - laiko susitraukimas (kad laiko susitraukimas, o ne sulėtėjimas yra "Einšteino teorijoj" ne kartą sakiau jau čia). Erdvės baiejų taškų piešinyje išlieka vienodos! Lygink jas kaio nori, bet jis nekinta. Beabejo - laikas nesulėtėja, bet ... Procesai sulėtėja? Tikrai? Ir dar kartą - TIKRAI??? Ir dar sakai, kad nesilaikai "Einšteiniškos" laiko ir erdvės sampratos:

Tai gal, kad ne. Keistuolis vadovavosi teiginiu, kad jei laiko nėra, tai ir „erdvėlaikis“ yra nesąmonė. Keistuolis vadovavosi labiau kauniškio Hermano Minkovskio (Hermann Minkowski) išvedžiojimais, nei Einštaino plagiatais.

Lygiai tas pats tik iš kito galo skaitant yra "Einšteiniškas požiūris". H.Minkovskis buvo Einšteino dėstytojas ir šeimos draugas, bei... Aš gi visada rašau kabutėse "Einšteino teorija" ir pn. dalykus ir ne kartą paaiškinau kodėl... Einšteinas neplagijavo. Per durnas buvo. Einšteinui įkišo visas tas nesamones, kad jis ištransliuotų. Jis klusniai vykdė komandas. Einšteinas buvo 4 eilėje iš erdvėlaikio skelbėjų. Minkovskis - Nr.2. Nr.1 buvo Lorencas, Nr.3 - pats Puankarė. Sakiau - čia laaabai ilga istorija. Minkovskis irgi nėra erdvėlaikio sumanytojas. George Francis FitzGerald (Džordžas Frencis Fitcdžeraldas) išvedė formulę, kuria anksčiau minėjau - Lorenco-Fitcdžeraldo koeficientą maždaug 1892m tuo metu, kai H.Minkovskis dar pats studentavo, o šiai formulei išvesti yra būtina jau tada turėti ervėlaikį. Fitcdžeraldas išvedė iš vadinamosios "Lorenco transformacijos" t.y. akivaizdžiai parodoma, kad "Lorenco transformacija" jau yra erdvėlaikiui sugalvota. Bet Lorencas čia ne prie ko. "Lorenco transformaciją" sugalvojo Puankarė ir pakišo ją savo neva dideliausiam draugui Lorencui. Todėl Lorencas - Nr.1 saraše pakištų veikėjų. Lorencas negalėjo atmesti draugo siūlomą nesamonę, bet ilgai purtėsi ir iki gyvenimo galo nepripažino jos teisingumo, nors galutinai ir neatmetė. O nepripažino dėl laiko. Lorencas dar turėjo pakankamai smegenų, kad suvoktų, jog pripažinus formulę=erdvėlaikį atsras begalė nesamonių, todėl ir išliko prie "vienalaikiškumo principo" kas yra peilis "Einšteino teorijai". Puankarė nenusileido ir pakišo savo protežė - H.Minkovskį - Nr.2. Bet Minkovskis pasirodė pakankamai supratingas, kad leistūsi taip paprastai pakišamas, todėl "Minkovskio erdvėlaikis" liko tik jo paskaitose, kurias lankė Einšteinas. Neapsikentęs Puankarė - Nr.3 galų gale pats išlindo 1904m. su straipsniu beveik identišku pavadinimu kaip ir 1905m Einšteinas - Nr.4. Einšteinas buvo durnius-savanoris, kuris priėmė už gryną pinigą Puankarė slapta prakišinėjamą erdvėlaikį ir visas kitas nesamones. Tai toks "lyrinis" nukrypimas kas ir kaip. Ten kupeta detalių dar reikėtų paminėt, bet gal kada vėlaiu... Taigi "laiko nėra - erdvėlaikio nėra ar nėra erdvėlaikio - nėra ir laiko" yra tas pats kitoj rankoj - pririšimas erdvės prie laiko arba atvirkščiai, o ne supratimas, kad jie yra atskiri.

Gal čia greičiau reiškiasi beprotiškas noras pasirodyti protingesniu už pačią natūrą, išvedžiojant taip vadinamas ne euklidines geometrijas... Tame tarpe ir tariamo „erdvėlaikio išlinkimus“.

Taip - tame tarpe ir pasipūtimas, prestižo vaikymasis, bandymas vaizduot protingesnius nei yra. Neeuklidinės geometrijos ten kiek sudėtingesnis procesas, kitos prielaidos, bet iš esmės - panašu. "Erdvėlaikio išlinkimai" - Kaip sakiau - tai atsidūrė Einšteino ir Minkovskio popieriuose gerokai anksčiau nei jie pradėjo reikštis kaip mokslininkai ir galėjo pretenduoti vadintis "erdvėlaiko išradėjais". Net Puankarė atsirado vėliau, nei erdvėlaikio idėja, bet taip jau susiklostė kaip dabar turim. Čia vėl nukrypsiu: Vat kitose forumo temose diskutuojama apie 2000m senumo įvykius, kurių faktinis pagrįstumas labai abejotinas. Ta prasme, kad abejotina ar realiai egzistavo tam tikri asmenys, ar tikrai jie taip padarė/pasielgė ir tada kaip teigiama raštuose, kas tuos raštus iš tikrųjų parašė, kada parašė... Mes realiai negalim pasakyt tiksliai kas buvo prieš 2 metus (Higso bozono "atradimas" ir dar kelios nesamonės), o tose temose svarstoma kas teisus, o kas ne po tokio laiko tarpo. Kaltinti viskuo Einšteiną, Minkovskį, Lorencą, Puankarė dar kažką - labai sunku. Todėl apie tai kol kas neapsiimu rašyti - daug reikia faktų surinkti, sutvarkyti, sudėlioti eiliškumą ir t.t. Bet trumpai pasakiau, kad reikia labai tiksliai perskaityti ir suprasti kas norėta pasakyti tas kas parašyta vadinamojoje "Einšteino teorijoje", o tik po to pulti kritikuoti vieną ar kita teiginį.

Tik bėda, klaidingos prielaidos negali sugeneruoti teisingas išvadas.

Dabar nepateiksiu to uždavinio, bet matematikoj toks dalykas yra įmanomas. Logiškai tai yra nesamonė, bet matematikoj tokių kuriozu pasirodo galima sudaryti dirbtinai. Todėl ir laikau matematikus, informatikus, programuotojus smarkiai pervetinamomis specialybėmis.

[Snukis]

Tai va, klausimo esmė yra:
- Jei laikas egzistuoja – kaip ta „egzistencija“ pasireiškia?
- Jei laiko nėra – kas tada?

Laiko "egzistenija" kuo pasireiškia? - Tuo, kad tik laiko savoka ir niekuo daugiau mes galime nusakyti ar išvis kas nors yra = egzistuoja. Yra = egzistuoja = yra laike. Čia žodis "yra" prieš "laike" yra toks nereikalingas iš esmės, bet mes negalim kalboje išsiversti be laiko reikšmių. Jau sakiau "ar laikas egzistuoja" reiškia tą patį kas ir "ar laikas laike". Dar kartą - Egzistuoti = būti laike, vykti laike, pasireikšti laike. Klausti "Kaip laiko egzistencija pasireiškia", reiškia klausti - "Kaip laiko laikas laike".
Jei laiko nėra - ne kartą sakiau = nieko nėra. YRA ar NĖRA - laiko išraiškos. Bet koks bet ko egzistavimas apibrėžiamas tik per laiką ir nieką daugiau. Laikas - objektyviausias objektas mūsų Visatoj.
Bet grįžkim prie piešinuko... Daugiau nuomonių bus?
P.S. Pagal vaizduotės sugebėjimus yra išskiriami du žmonių tipai - abstarkčios ir realios vaizduotės žmonės. Niekad nebūna "grynų" tipų. Visada bus mišrios vaizduotės tik daugiau ar mažiau išreikštos į vieną ar kitą pusę. Daugelyje tiksliųjų mokslų (fizikoj tai tikrai) galioja toks posakis: Parodyti reiškia įrodyti. Todėl ir suformulavau taip klausimus dėl piešinuko. Kadangi čia susirinkę daugumoj (kiek teko susidurt) ne tiksliųjų mokslų atstovai, tai tikėtina, kad bus labiau realiosios vaizduotės žmonės. Bet šio piešinio ir yra paskirtis - PARODYTI, t.y. skirtas realiai vaizduotei. Surast kuo tas piešinys yra debiliškas irgi galima su koki tik nori vaizduote Keistuolis pabandė labiau abstrakčiąja vaizduote paimt, bet - smarkiai pro šalį